Vingiorykštės

Vingiorykštės

2014 m. balandžio 11 d., penktadienis

Svetingoji Bona (1) Menų ir politikos miestas


K.K.Šiaulytis. Liudwigo van Beethoveno paminklas
 katedros aikštėje. Pastatytas 1845.
Skulptorius Ernstas Hahnelis. 2007. Škicas. 42x29,7

Iš kelionių albumo

 Svetingoji Bona (1) 

Menų ir politikos miestas


Neseniai pasibaigė bemaž pusę šimtmečio trukusi Bonos misija būti Vokietijos Federacinės Respublikos sostine. Galingos, tačiau karo negandų nualintos, iš netekčių kylančios Vokietijos sėkmės istorija visada bus siejama su Bona.
 Per keletą XX amžiaus antros pusės dešimtmečių nušvitęs moderniais visuomeniniais pastatais, tiltais, automagistralėmis, pasipuošęs naujais poilsio parkais, skulptūromis, parodų salėmis miestas atvykėlius žavi ir kažkada buvusio, palyginti nedidelio, Reino uosto senove. Bona  įkurta romėnų, pirmajame šimtmetyje prieš Kristų, imperatoriaus Cezario laikais. Nuo 1597-ųjų du šimtus metų Bona buvo Kelno kunigaikštystės sostinė. Tada čia iškilo barokinės bažnyčios ir rūmai –  Kurfiursto rezidencija, Popelsdorfo pilis, miesto rotušė. Katedra – romaninio stiliaus, statyta XI-XIII amžiuje.  Dabar miestas, nors ir netekęs sostinės titulo, išliko politikos, kultūros ir meno centru. Turistus iš visos Europos čia sukviečia Liudvigas van Bethovenas (1770-1827). Bonoje jis gimė, mokėsi muzikos, studijavo universitete. Jam pastatyta keletas paminklų, vyksta įvairiausi muzikos festivaliai ir šventės. Kitas garsias asmenybes vokiečiai prisimena įprastu būdu – štai keliauninkas stabteli Konrado Adenauerio aikštėje, žingsniuoja ar rieda Adenauerio  arba Villi Brandto alėja, Kenedžio tiltu, aplanko Augusto Make namą - muziejų... XX amžiuje miestas išaugo, išsiplėtė prisijungęs pareinės kurortą Bad Godesbergą, bei miestelius – Beuelą, Hardtbergą, Riungsdorfą, Melemą.
Keletą dienų Bonos architektūra, parkais ir Reinu turėjome galimybę grožėtis ir mes, du vilniečiai – aš, bei kolega tapytojas ir vitražistas Gintaras Kraujelis. Keliavome Reino pakrančių promenadomis  žvelgdami į upe dundančias baržas, neskubrius  turistinius motorlaivius ir nuolat besikeičiančias padanges, jose – iš kažkur atlėkusius rūkus ir debesis, primenančius tai romantiškus slibinus, tai jūrų bangas ar šarvuotų riterių pulkus. Eskizavome, fotografavome, stebėjome žiedų puikybe nutviskusius pareinės parkus ir kalnus. Kokie vėjai mus čia atnešė? Bonos Hardtbergo rotušėje jau dvidešimt metų rengiamos užsienio dailininkų parodos, yra buvę ir Lietuvos menininkų ekspozicijų, o šiemet gegužės-birželio mėnesiais čia eksponuojami mūsų darbai – Gintaro tapyba ir mano kelionių po Lietuvą akvarelės. Parodą padėjo surengti Lietuvos ambasados Vokietijoje Bonos skyrius ir Bonos miesto Kultūros tarnyba. Parodos atidaryme dalyvavo, kaip informavo spauda, „gausus Vokietijos verslininkų ir politikų, diplomatinio korpuso atstovų būrys‘‘. Džiaugiamės, jog mūsų parodą aplankė Kelne, Bonoje bei jų apylinkėse gyvenantys lietuviai.

K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2007 m. birželio 9d.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą