K.K.Šiaulytis. Liudwigo van Beethoveno paminklas
katedros aikštėje. Pastatytas 1845.
Skulptorius Ernstas Hahnelis. 2007. Škicas. 42x29,7
Iš kelionių albumo
Svetingoji Bona (1)
Menų ir politikos miestas
Neseniai pasibaigė bemaž pusę šimtmečio trukusi
Bonos misija būti Vokietijos Federacinės Respublikos sostine. Galingos, tačiau
karo negandų nualintos, iš netekčių kylančios Vokietijos sėkmės istorija visada
bus siejama su Bona.
Per keletą
XX amžiaus antros pusės dešimtmečių nušvitęs moderniais visuomeniniais pastatais,
tiltais, automagistralėmis, pasipuošęs naujais poilsio parkais, skulptūromis,
parodų salėmis miestas atvykėlius žavi ir kažkada buvusio, palyginti nedidelio,
Reino uosto senove. Bona įkurta romėnų, pirmajame
šimtmetyje prieš Kristų, imperatoriaus Cezario laikais. Nuo 1597-ųjų du šimtus
metų Bona buvo Kelno kunigaikštystės sostinė. Tada čia iškilo barokinės
bažnyčios ir rūmai – Kurfiursto
rezidencija, Popelsdorfo pilis, miesto rotušė. Katedra – romaninio stiliaus,
statyta XI-XIII amžiuje. Dabar miestas, nors
ir netekęs sostinės titulo, išliko politikos, kultūros ir meno centru. Turistus
iš visos Europos čia sukviečia Liudvigas van Bethovenas (1770-1827). Bonoje jis
gimė, mokėsi muzikos, studijavo universitete. Jam pastatyta keletas paminklų,
vyksta įvairiausi muzikos festivaliai ir šventės. Kitas garsias asmenybes vokiečiai
prisimena įprastu būdu – štai keliauninkas stabteli Konrado Adenauerio aikštėje,
žingsniuoja ar rieda Adenauerio arba Villi
Brandto alėja, Kenedžio tiltu, aplanko Augusto Make namą - muziejų... XX
amžiuje miestas išaugo, išsiplėtė prisijungęs pareinės kurortą Bad Godesbergą, bei
miestelius – Beuelą, Hardtbergą, Riungsdorfą, Melemą.
Keletą dienų Bonos architektūra, parkais ir Reinu turėjome
galimybę grožėtis ir mes, du vilniečiai – aš, bei kolega tapytojas ir
vitražistas Gintaras Kraujelis. Keliavome Reino pakrančių promenadomis žvelgdami į upe dundančias baržas, neskubrius turistinius motorlaivius ir nuolat
besikeičiančias padanges, jose – iš kažkur atlėkusius rūkus ir debesis,
primenančius tai romantiškus slibinus, tai jūrų bangas ar šarvuotų riterių
pulkus. Eskizavome, fotografavome, stebėjome žiedų puikybe nutviskusius
pareinės parkus ir kalnus. Kokie vėjai mus čia atnešė? Bonos Hardtbergo
rotušėje jau dvidešimt metų rengiamos užsienio dailininkų parodos, yra buvę ir
Lietuvos menininkų ekspozicijų, o šiemet gegužės-birželio mėnesiais čia
eksponuojami mūsų darbai – Gintaro tapyba ir mano kelionių po Lietuvą
akvarelės. Parodą padėjo surengti Lietuvos ambasados Vokietijoje Bonos skyrius ir
Bonos miesto Kultūros tarnyba. Parodos atidaryme dalyvavo, kaip informavo
spauda, „gausus Vokietijos verslininkų ir politikų, diplomatinio korpuso
atstovų būrys‘‘. Džiaugiamės, jog mūsų parodą aplankė Kelne, Bonoje bei jų
apylinkėse gyvenantys lietuviai.
K.K.Šiaulytis
Tekstas spausdintas dienraštyje "Lietuvos žinios", 2007 m. birželio 9d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą